pabraukėti

pabraukė́ti tr. 1. Dglš neilgai braukti (plūkti) išmintus linus: Apsidirbau su kitais darbais, tai pribėgus pabraukė́siu Vs. Aš einu liuobtis, tu da pabraukė́k kiek ir eik pietų Kp. 2. neilgai braukti nurautų linų galvas; kiek pašukuoti: Tu pabraukė́k už mane, aš eisiu užkąst Rm. 3. kiek paminti (linus, kanapes): Vyrai gali eiti valgyti, mes dar pabraukė́sim Rdm. \ braukėti; pabraukėti